NUO KOMANDOS LYDERIO IKI GAMYBOS PLANAVIMO PROCESO VADOVO: ROBERTO MURAUSKO ISTORIJA

Nuo komandos lyderio iki gamybos planavimo proceso vadovo, atsakingo už tai, kad didelėje gamybos procesų grandinėje viskas vyktų sklandžiai ir laiku. Roberto kelias – puikus pavyzdys, kaip smalsumas, noras suprasti daugiau ir drąsa imtis naujų atsakomybių gali atverti naujas profesines galimybes.

Baldų gamyboje Robertas dirba jau dešimtmetį. Į „Vilniaus baldus“ atėjo vedamas smalsumo ir noro patikrinti, ar čia iš tiesų yra tas „kitas lygis“, apie kurį buvo girdėjęs iš ankstesnių kolegų.

Pokalbyje Robertas pasakoja apie savo kelią nuo pirmųjų dienų baldų gamyboje iki dabartinių pareigų, apie žmones, kurie padėjo augti, organizacinę kultūrą, sporto patirtį ir tai, kodėl net po dešimties metų jam vis dar įdomu stebėti, kaip iš žaliavų gimsta galutinis gaminys.

– Kaip prasidėjo Jūsų kelias „Vilniaus balduose“?

„Vilniaus balduose“ dirbu jau beveik trejus metus, baldų pramonėje – jau dešimt metų.

Mano pirmoji darbovietė baldų gamybos srityje buvo gimtajame Radviliškyje. Pradėjau nuo pagalbinio darbuotojo pozicijos – mano darbas buvo paduoti medžiagas ir atlikti įvairius smulkius darbus. Maždaug po pusmečio tapau operatoriumi, vėliau – meistru. Visada domėjausi, kaip galima gerinti procesus, organizuoti darbą, ieškojau įvairių sprendimų. Taip pat teko apmokyti kitus darbuotojus.

Vėliau persikėliau į Vilnių, dirbau kitoje baldų gamybos įmonėje, kur buvau kokybės vadybininkas.

Iš pradžių į „Vilniaus baldus“ ateiti neketinau, man patiko tuometinė darbovietė. Tačiau dar Radviliškyje man buvo sakoma, kad „Vilniaus baldai“ – kitas lygis. Šie žodžiai įstrigo. Kai gavau pasiūlymą prisijungti, nusprendžiau pabandyti.

–  Ar prisimenate savo pirmąsias dienas „Vilniaus balduose“? Kokios jos buvo?

Pirmą kartą atėjus į gamybą labiausiai nustebino mastas. Pamenu, įėjau į gamybos cechą ir pamačiau didžiulį kiekį vienodų detalių – buvo toks „oho“ momentas.

Iš pradžių atrodė, kad visko labai daug ir sudėtinga suprasti, kaip visa tai veikia. Tačiau pradėjus gilintis į procesus viskas tapo aiškiau. Įdomu matyti visą kelią – nuo žaliavos iki galutinio produkto.

– Kaip pasikeitė Jūsų pareigos laikui bėgant?

Į „Vilniaus baldus“ atėjau kaip gamybos komandos lyderis. Dirbdamas pradėjau vis daugiau galvoti apie planavimą ir apie tai, kaip detalės juda per visą gamyklą.

Planavimas man visada buvo įdomus – man patinka galvoti į priekį, numatyti skirtingus scenarijus, suprasti, kas nuo ko priklauso. Todėl atsiradus galimybei pereiti į planavimo sritį nenorėjau jos praleisti.

–  Ar reikėjo įgyti naujų žinių, kad galėtumėte sėkmingai darbuotis dabartinėje pozicijoje? Kas labiausiai prisidėjo prie Jūsų karjeros augimo?

Didžiausias iššūkis buvo mastas ir daugybė sudedamųjų dalių. Reikėjo geriau suprasti visą gamybos grandinę – kalibravimą, pakavimą, skirtingas gamybos linijas, jų galimybes ir tarpusavio sąsajas.

Atsakomybės gerokai daugiau, o ir požiūris turi būti platesnis. Anksčiau labiau mačiau konkrečią gamybos dalį, o dabar turiu matyti visą procesą – kas, kada ir kur turi būti pagaminta, kiek tai kainuoja, kiek užtrunka ir nuo ko priklauso kiti procesai.

Svarbu suplanuoti taip, kad reikiamos detalės reikiamu metu atsidurtų ten, kur jų reikia. Tam reikia daug dėmesio įvairiems niuansams ir gebėjimo numatyti kelis žingsnius į priekį.

Nebuvo taip, kad reikėtų viską mokytis nuo nulio. Daug padėjo ankstesnė patirtis ir kolegos. Jei ko nors nežinau, visada galiu paklausti, pasitarti. Kolegos pataria, parodo, kur ir kaip rasti atsakymą. Taip žinios nuolat plečiasi.

– Ar buvo akimirkų, kai abejojote savo pasirinktu keliu? Kaip jas įveikėte?

Pasirinktu karjeros keliu niekada neabejojau. Man patinka mano darbas, jo pobūdis. Iškilus laikiniems sunkumams visada ieškau sprendimo būdų, o ne kitų alternatyvų.

– Kokias svarbias pamokas išmokote dirbdamas „Vilniaus balduose“?

Pradėjau kitaip vertinti laiką. Gamyboje laikas ir tikslumas yra labai svarbūs. Pavyzdžiui, jei detalė pagaminama pusvalandžiu vėliau, tai gali turėti įtakos pakavimui ar kitiems procesams.

Todėl planuojant negali galvoti tik „maždaug“. Reikia tiksliai numatyti laiką ir suprasti, kaip vienas sprendimas paveiks kitus procesus.

– Kaip bendrovės vidinė kultūra prisidėjo prie Jūsų augimo?

Man patinka tai, kad kolegos padeda vieni kitiems ir bendrauja. Čia yra daug specialistų, turinčių dešimties ar net dvidešimties metų patirtį. Iš jų galima labai daug išmokti.

Kalbant apie vidinį klimatą, „Vilniaus baldus“ vertinu kaip vieną iš geresnių mano matytų darboviečių. Žmonės čia ateina dirbti, siekti rezultato ir užsidirbti.

– Žvelgdamas į laiką atgal, kuo labiausiai didžiuojatės?

Man svarbus pats kelias, procesas. Pradėjau nuo pagalbinio darbuotojo, kai pagrindinis darbas buvo paduoti medžiagas, o šiandien dirbu pozicijoje, kurioje reikia matyti visą gamybos procesą.

Didžiuojuosi savo sporto keliu. Sportas mane labai daug ko išmokė – atkaklumo, ištvermės, valios ir disciplinos. Būtent šios savybės labai praverčia ir darbe.

– Kokį patarimą duotumėte žmogui, kuris ką tik pradėjo dirbti „Vilniaus balduose“?

Nebijoti klausti ir nebijoti daryti. Jei suklysti – pasimokyti iš klaidų. Jeigu bijosi ir nieko nedarysi, nieko ir neišmoksi. Todėl reikia klausti, domėtis ir bandyti.

– Kaip matote savo ir bendrovės ateitį per artimiausius kelerius metus?

Pirmiausia noriu tapti stipriu savo srities specialistu – tokiu žmogumi, kuriuo kiti gali pasitikėti ir į kurį gali kreiptis.

Įmonę matau augančią, ir manau, kad kartu galėsime padaryti dar daugiau. Jei ateityje atsiras galimybė žengti dar vieną žingsnį į priekį, neatmetu tokios galimybės. Tačiau šiuo metu mano pagrindinis tikslas – kuo geriau atlikti dabartines pareigas.

– Jeigu galite, pasidalinkite faktu apie save, kurio dauguma kolegų nežino?

Tikriausiai tai, kad daug metų gyvenau karatė pasaulyje. Pradėjau būdamas ketverių, sportavau iki maždaug 25-erių, vėliau buvau treneris.

Kartais pagalvoju ir apie grįžimą į kovos menus, tačiau šiuo metu didžiąją laiko dalį užima darbas ir kitos atsakomybės.

Vis dėlto sporto principai iki šiol su manimi – disciplina, atkaklumas ir gebėjimas nepasiduoti, kai kažkas nepavyksta.