NUO PRAKTIKOS IKI PROFESINIO AUGIMO „VILNIAUS BALDŲ“ PIRKIMŲ TARNYBOJE: LAUROS STEPONAVIČIENĖS ISTORIJA

„Vilniaus baldai“ nestokoja įkvepiančių profesinio augimo pavyzdžių. Vienas iš jų – žaliavų tiekimo vadybininkės Lauros Steponavičienės karjeros kelias. Prie bendrovės ji prisijungė dar studijų metais, pradėjusi nuo pirkimų skyriaus praktikantės pozicijos, ir per devynerius metus nuosekliai augo kartu su organizacija. Laurą išskiria analitinis mąstymas, atsakomybė bei gebėjimas valdyti sudėtingus tiekimo procesus net ir iššūkių kupinais laikotarpiais. Šiame interviu ji atvirai pasakoja apie savo profesinį kelią, augimo galimybes įmonėje, vidinės kultūros svarbą ir pamokas, lydėjusias jos karjerą „Vilniaus balduose“.

– Kaip prasidėjo Jūsų kelias „Vilniaus balduose“?

Studijų metu labai norėjau įgyti praktinės patirties. Kaip dažnai sakoma, teorija svarbi, bet be praktikos ji neatsiskleidžia. Jau buvau atlikusi dviejų mėnesių savanorišką praktiką, o jai pasibaigus aktyviai ieškojau kitos galimybės – net ir nemokamai, svarbiausia buvo mokytis.

Tuomet pamačiau „Vilniaus baldų“ darbo skelbimą. Beje, tai buvo apmokama praktika, kas tuo metu atrodė labai patrauklu. Nusprendžiau pabandyti ir taip 2017 metų pavasarį prisijungiau prie įmonės kaip pirkimų skyriaus praktikantė.

–  Ar prisimenate savo pirmąsias dienas „Vilniaus balduose“? Kokios jos buvo?

Pirmosiomis dienomis jaudulio tikrai netrūko, tačiau kolegos buvo labai draugiški ir palaikantys. Tiesa, pradžioje dirbau atskirai – senajame fabrike nebuvo vietos bendrame kabinete, tad tai šiek tiek apsunkino įsiliejimą į komandą. Vis dėlto didelio streso nejaučiau, o adaptacija vyko sklandžiai.

– Kaip vystėsi Jūsų karjera po praktikos?

Praktika truko du mėnesius. Per tą laiką atlikdavau įvairias smulkias, technines užduotis, padėdavau pirkimų vadybininkams. Kadangi darbus atlikdavau kruopščiai ir greitai, jų tik daugėjo. Kartu reikėjo perprasti ir sudėtingą vidinę sistemą, kuri man, kaip studentei, buvo visiškai nauja.

Vasarai artėjant į pabaigą, vadovas pasiūlė likti dirbti 0,75 etato. Nors studijos buvo intensyvios, sutikau. Trečias kursas buvo vienas sudėtingiausių, tačiau būtent tuo laikotarpiu sukaupiau daugiausiai praktinių žinių.Tai tapo tvirtu pagrindu tolimesniam augimui.

– Ką tuo metu studijavote?

Studijavau finansų ir draudimo matematiką Vilniaus universitete. Beje, ir praktiką, ir bakalauro darbą susiejau su „Vilniaus baldais“. Tyrinėjau labai praktiškus procesus – pavyzdžiui, ar iškrovimo laikas priklauso nuo krautuvų vairuotojų amžiaus ir stažo. Tai leido parodyti, kaip matematika veikia realiose, kasdienėse situacijose.

– Kaip pasikeitė Jūsų pareigos laikui bėgant?

Pradėjau kaip pirkimų skyriaus asistentė. Vėliau, kolegai laikinai išėjus, perėmiau dalį tiekimo vadybininko funkcijų. Tai buvo lūžio momentas – supratau, kad šis darbas man tinka ir sekasi. Nors vėliau vėl grįžau į asistentės poziciją, netrukus, susiklosčius aplinkybėms, kartu su vadovu priėmėme sprendimą, kad pereisiu į tiekimo vadybininkės rolę. Tuo metu įmonėje buvo aiškiai atskirtos pirkimo ir tiekimo funkcijos, ir tai pasiteisino.

Mano stiprybė buvo procesų valdymas ir tiekimo koordinavimas, o derybos labiau tiko kitam kolegai. Šis sprendimas tapo sėkmingu tiek man, tiek komandai.

– Kokių įgūdžių reikėjo išmokti naujoje pozicijoje?

Techninius dalykus jau mokėjau, tad daugiausia teko mokytis komunikacijos su tiekėjais. Reikėjo suprasti, kada ir kiek informacijos atskleisti, kaip formuluoti prašymus, kaip derėtis ne tik dėl kainos, bet ir dėl terminų ar sąlygų. Tai daugiau gyvenimiška patirtis, kuri ateina su laiku, bet taip pat dalyvavau ir mokymuose.

– Ar bendrovėje turėjote mentorių?

Taip, pradžioje mane daug mokė pirkimų vadybininkai. Jie visada kantriai aiškino, skatino klausti. Labai vertinu tai, kad įmonėje kuriama saugi aplinka – čia ne tik pastebimos klaidos, bet ir garsiai įvardijami geri rezultatai. Tai stipriai motyvuoja ir skatina augti.

– Ar buvo akimirkų, kai abejojote savo pasirinktu keliu? Kaip jas įveikėte?

Ne. Iššūkių buvo, bet niekada nekilo mintis, kad pasirinkau netinkamą kryptį. Jaučiuosi savo vietoje, o tai – didelė vertybė.

– Kokias svarbias pamokos išmokote dirbdama „Vilniaus balduose“?

Labai artima mintis iš Paulo Coelho „Alchemiko“: „kai tu tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis slapta padeda tau įgyvendinti šį troškimą“. Tiekimo srityje teko dirbti itin sudėtingais laikotarpiais – pandemijos, karo kontekste. Kartais reikėdavo tiesiog kovoti už žaliavas, skaičiuoti kiekvieną kubinį metrą. Tačiau kai labai aiškiai žinai, ko reikia, ir kryptingai dirbi, sprendimai atsiranda. Šią mintį pradėjau taikyti ir asmeniniame gyvenime.

– Kaip bendrovės vidinė kultūra prisidėjo prie Jūsų augimo?

Labiausiai išskirčiau komandiškumą. „Vilniaus baldų“ vertybės nėra formalios – jos realiai gyvena kasdienėje veikloje. Pagalba, atsakomybės prisiėmimas, bendras tikslas – visa tai labai natūralu. Manau, būtent tai ir padėjo augti.

– Žvelgdama atgal, kuo labiausiai didžiuojatės?

Didžiuojuosi tuo, kaip per metus keitėsi ir augo įmonė. Taip pat džiaugiuosi stabilia komanda – daug žmonių dirba kartu jau ilgą laiką, jaučiamės tarsi šeima.

– Kokį patarimą duotumėte žmogui, kuris ką tik pradėjo dirbti „Vilniaus balduose“?

Nebijoti klausti ir kalbėtis. Atvira komunikacija labai svarbi. Naujas žmogus dažnai pastebi dalykus, kurių kiti jau nebemato – tai didelė vertė organizacijai.

– Kaip matote savo ir bendrovės ateitį per artimiausius kelerius metus?

Matau augimą. Įmonė plečiasi, kartais pasvajojame apie naują fabriką. Asmeniškai kol kas jaučiuosi gerai ten, kur esu. Noriu toliau gilinti žinias, prisiimti daugiau atsakomybės ir augti kartu su organizacija.

– Jeigu galite, pasidalinkite faktu apie save, kurio dauguma kolegų nežino?

Nors kasdien kalbu bendrine lietuvių kalba, mintyse visada galvoju žemaitiškai – esu kilusi iš Plungės. Taip pat esu didelė „Hario Poterio“ gerbėja. Šie filmai yra kasmetinė mano kalėdinė tradicija. Beje, man net buvo pasipiršta su „Hario Poterio“ knygomis, o kiekviena jų turėjo simbolinę reikšmę.